2Sep
Septyniolika renkasi produktus, kurie, mūsų manymu, jums patiks labiausiai. Mes galime uždirbti komisinius iš šio puslapio nuorodų.
Likus mėnesiui iki kolegijos, I. primygtinai reikalavo Aš nesiruošiau. Užaugęs mažame miestelyje paniekinau pokyčius. Kodėl turėčiau palikti namus? Viskas, ko man reikėjo, buvo ten. Namuose turėjau nedidelę, glaudžią bendruomenę, o Niujorkas buvo vos už 20 minučių kelio traukiniu.
Prieš kolegija, Neprisiminiau, kada paskutinį kartą turėjau tai padaryti Nauji draugai. Nuo mokyklos laikų buvau mokyklos rajone su abiturientų klase. Savo geriausius draugus pažinojau daug metų, kol nemokėjau skaityti.
Didžiausias (o kartais ir blogiausias) dalykas mažoje bendruomenėje yra tas, kad visi vieni apie kitus žino viską. Nepaisant to, tai leido užmegzti artimas draugystes ir susieti. Bijojau, kad bus sunku pažinti koledže sutiktus žmones ir savo draugus iš namų. Aš taip pat nekenčiau idėjos turėti du atskirus gyvenimus.
Nors mano planas iki mokyklos į savo automobilį supakuoti visą savo miestą neišsipildė, visa kita pavyko. Buvau šokiruota ir palengvėjusi, kai pirmą dieną kolegijoje sutikau tiek daug nuostabių žmonių. Kažkur per paskutinius metus ir nervingą kelionę automobiliu į mokyklą buvau pamiršęs, kad visi pirmakursiai yra toje pačioje padėtyje. Aš to nedariau pats. Visi pirmą kartą buvome savarankiški - ir nervinomės, ir jaudinomės dėl artėjančios nepriklausomybės.
Per pirmąsias dvi mokyklos savaites aš sužinojau daugiau apie save nei bet kada anksčiau. Buvau draugiškesnė ir draugiškesnė, nei galėjau atspėti. Laikantis tėkmės ir būnant kantriam, buvo lengva prisitaikyti prie kolegijos gyvenimo. Sužinojau, kad išbandęs save, tapau labiau subrendęs ir nepriklausomas žmogus. Dabar aš nuolat trokštu daugiau pokyčių.
Pasakyk man, ar tu bijai pokyčių? Kokia jūsų komforto zona? Kaip prisitaikėte prie didelių pokyčių?
xoxo,
Michelle Toglia
Interneto stažuotojas
