Katie: Pažvelk į praeitį

Praėjęs savaitgalis buvo nuostabus! Nuvykau į Bostoną ir apsistojau savo draugo Sae bendrabutyje MIT (jie turi beprotiškiausias tradicijas-ir bendrabučio architektūrą-kada nors! Vienas iš jų bendrabučių atrodo kaip kempinė!) Prie mūsų prisijungė ir mano geriausias draugas iš vidurinės mokyklos Andrew.

Apsipirkome Harvardo aikštėje, valgėme Wagamamoje, gėrėme arbatą „Tealuxe“ ir valandų valandas kalbėjome apie mūsų naują gyvenimą. Nė vienas iš mūsų nebuvome matę nuo studijų baigimo, nors beveik kiekvieną savaitę rašome SMS žinutes ir deriname „Skype“ pasimatymus. Bet visai nesijautė keista vėl susitikti.

Kai kurie žmonės turi patirties, kai jų draugai pasikeičia baigę koledžą, ir jie nebėra draugai. Bet aš įtariu, kad nors mes visi subrendome, mes subrendome ta pačia kryptimi! Nors turime skirtingų tikslų, tai nekeičia mūsų palaikymo vienas kitam.

Mes taip pat nusprendėme važiuoti traukiniu valandą į šiaurę ir dar kartą apsilankyti mūsų internatinėje mokykloje. Grįžęs nebuvau tikras, ar juokiuosi, ar verkiu, nes tai kažkada buvo tokia neatsiejama mano gyvenimo dalis. Bet visa tai atrodė taip natūralu, net kaip alūnas, nesu pašalietis. Papietavau su senais draugais ir kalbėjomės tris valandas. Tarsi visai nebūčiau išėjusi. Iš pradžių tai buvo puiku, bet artėjant dienai pradėjau ilgėtis naujo gyvenimo, kurį sukūriau baigęs mokslus ir baigęs studijas koledže. Taigi, kai dienos pabaigoje paskutiniu traukiniu grįžome į Bostoną, jaučiausi labai palengvėjęs.

Žinoma, tai tik mano patirtis. Koks buvo tavo gyvenimas, kai po kelių pirmųjų kolegijos semestrų matai senus draugus?

Man, kiek buvo puiku vėl prisijungti prie praeities, rytoj grįžtu į mokyklą. Aš negaliu laukti!