Kelsey: Ar jūs kada nors protestavote?

Gerai, taigi praėjusį šeštadienį aš pasivaikščiojau Haidparke (tikriausiai mano mėgstamiausiame), kai susidūriau su absurdiškai dideliu žmonių būriu, kurie visi susirinko šioje atviroje aikštėje. Įsiveržiau, nežinodama, kas tai yra, ir mane iškart sujaudino žmonės, įteikę man laikraščius ir skrajutes.

Man buvo duotas ženklas, kuriame buvo parašyta „Parvežk mūsų karius namo“, ir, žiūrėdamas į minią, pastebėjau, kad visi laiko vieną iš šių ženklų. Aš niekada anksčiau nemačiau nieko panašaus, bet visi kiti žinojo, ką daro, todėl aš tiesiog ėjau kartu su minios srautu.

Kai žygiavome Londono gatvėmis, Londonas, kurį žinojau ir mačiau tik iš šaligatviuose ar nuo autobuso viršaus žmonės pradėjo rinkti tuos pačius šaligatvius, kokius aš visada turėjau prilipo. Buvo televizijos kameros ir žmonės, kurie fotografavo, ir kuo ilgiau vaikščiojome, tuo labiau į tai įsitraukiau.

Pagaliau priėjome kalvą, iš kurios atsiveria vaizdas į miestą, ir kai apsisukau pažvelgti už nugaros, mano kvėpavimas tiesiogine to žodžio prasme užgniaužė krūtinę. Kiek mačiau, visi žmonės, jų plakatai ir ženklai, sukurdami banguotą efektą, visi žygiavo. Sakyti, kad buvau sujaudintas, yra šiek tiek per mažai.

Nemanau, kad būčiau kada nors gavusi galimybę padaryti kažką panašaus, jei nebūčiau buvusi užsienyje (nenusiminkite, Sartatoga Springs - tiesiog nemanau, kad mažas miestelis Niujorke galėtų surengti tokį didžiulį mitingą). Tai tik dar viena priežastis, kodėl manau, kad žmonės turėtų rimtai apsvarstyti galimybę išvykti pirmame kurse.

Aš tiek daug sužinojau apie save ir dalykus, kuriuos galiu padaryti, kad nemanau, kad būčiau buvęs „eilinis“ pirmakursis. Aš rizikavau ir tikrai suabejojau kai kuriais dalykais, apie kuriuos visada tik maniau, kad tai tiesa - to, ko anksčiau bijojau.

Gerai, kol kas viskas, vėliau užsiregistruosiu su dar daugiau dalykų (galbūt apie Heloviną?)!

Sveikinimai!

xx